Valstybinė kalba

Valstybinė kalba (arba oficialioji kalba) – konstitucijoje arba specialiame įstatyme nustatyta oficiali valstybės ar jos dalies kalba (kalbos).

Didžioji pasaulio šalių dalis turi valstybines kalbas. Kai kuriose valstybėse yra viena valstybinė kalba, pvz., Albanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, taip pat ir Lietuvoje. Kitos valstybės turi daugiau nei vieną valstybinę kalbą, pvz., Baltarusija, Belgija, Kanada, Suomija, Afganistanas, Paragvajus, Bolivija, Indija, Šveicarija, Pietų Afrikos Respublika.

Kai kuriose šalyse, pvz., Irake, Italijoje, Ispanijoje, yra viena valstybinė kalba šalies mastu, bet kitos kalbos taip pat yra oficialios atskiruose regionuose. Dar kitose šalyse valstybė neturi nustatytos valstybinės kalbos, bet ją turi atskiros jos dalys (pvz., JAV).

Kai kurios šalys iš vis neturi valstybinės kalbos (tai yra ji nėra įtvirtinta konstitucijoje ar specialiame įstatyme), pvz., Australija, Eritrėja, Liuksemburgas, Švedija, Japonija arba Tuvalu. Šiuo atveju valstybine (oficialiąja) kalba galima laikyti tą kalbą, kuria piliečiai gali kreiptis į valstybines institucijas.

Kalbos politika

žr. pagrindinį Kalbos politika

Šiuolaikinėse industrinėse ir poindustrinėse valstybėse kalbai, kuri nevartojama viešajame gyvenime, išlikti yra labai sudėtinga. Dėl standartizuotos švietimo sistemos, aukštų raštingumo reikalavimų darbe ir dažnų kontaktų su valstybinėmis įstaigomis, bet kuri kalba, kuri nėra oficiali tampa marginalizuota ir gali išlikti tik tarp nedidelės elito grupės arba ritualizuota forma, o ne gyva ir besivystančia kalba.

Daugiareikšmę kalbos politikos sąvoką išsamiai yra aptaręs amerikietis mokslininkas H. Schiffmanas (Šifmanas). Pasak jo, kalbos politika – tai valstybės priimami sprendimai dėl kalbos (kalbų) statuso, vartosenos, vartojimo sričių ir tų kalbų vartotojų teisių. Gali būti įvairių kalbos politikos rūšių.

Kitos kalbos
Afrikaans: Amptelike taal
Alemannisch: Amtssprache
አማርኛ: የስራ ቋንቋ
aragonés: Idioma oficial
العربية: لغة رسمية
asturianu: Llingua oficial
azərbaycanca: Dövlət dili
تۆرکجه: رسمی دیل
башҡортса: Рәсми тел
Boarisch: Amtssproch
žemaitėška: Valstībėnė ruoda
беларуская: Афіцыйная мова
беларуская (тарашкевіца)‎: Афіцыйная мова
български: Официален език
Banjar: Bahasa rasmi
brezhoneg: Yezh ofisiel
bosanski: Službeni jezik
qırımtatarca: Resmiy til
čeština: Úřední jazyk
Deutsch: Amtssprache
ދިވެހިބަސް: ރަސްމީ ބަސް
Ελληνικά: Επίσημη γλώσσα
Esperanto: Oficiala lingvo
español: Idioma oficial
estremeñu: Luenga oficial
فارسی: زبان رسمی
Gàidhlig: Cànan Oifigeil
客家語/Hak-kâ-ngî: Kôn-fông ngî-ngièn
עברית: שפה רשמית
हिन्दी: राजभाषा
hrvatski: Službeni jezik
Kreyòl ayisyen: Lang ofisyèl
interlingua: Lingua official
Bahasa Indonesia: Bahasa resmi
日本語: 公用語
ភាសាខ្មែរ: ភាសាផ្លូវការ
ಕನ್ನಡ: ರಾಜಭಾಷೆ
한국어: 공용어
къарачай-малкъар: Официал тил
Кыргызча: Расмий тил
Lëtzebuergesch: Offiziell Sprooch
Limburgs: Officieel taol
latviešu: Valsts valoda
Malagasy: Fiteny ofisialy
олык марий: Кугыжаныш йылме
Minangkabau: Bahaso rasmi
македонски: Службен јазик
मराठी: राजभाषा
Bahasa Melayu: Bahasa rasmi
مازِرونی: رسمی زوون
Nāhuatl: Tecpantlahtolli
Napulitano: Lengua ufficiale
Plattdüütsch: Amtsspraak
Nederlands: Officiële taal
norsk nynorsk: Offisielt språk
Norfuk / Pitkern: Ofishol laenghwij
پښتو: رسمي ژبه
português: Língua oficial
Runa Simi: Tukri simi
romani čhib: Prinjardi chhib
саха тыла: Ил тыл
sicilianu: Lingua ufficiali
srpskohrvatski / српскохрватски: Službeni jezik
Simple English: Official language
slovenčina: Úradný jazyk
slovenščina: Uradni jezik
српски / srpski: Службени језик
Seeltersk: Amtssproake
Sunda: Basa resmi
Kiswahili: Lugha rasmi
ślůnski: Urzyndowo godka
తెలుగు: అధికార భాష
Türkçe: Resmî dil
татарча/tatarça: Рәсми тел
українська: Державна мова
oʻzbekcha/ўзбекча: Davlat tili
吴语: 官方語言
მარგალური: სახენწჷფო ნინა
中文: 官方语言
Bân-lâm-gú: Koaⁿ-hong gí-giân
粵語: 法定語言