Oda

Odos sandara: 1. Epitelinės ląstelės, 2. Epidermis, 3. Tikroji oda (derma), 4. Poodis (subcutis)

Oda (lot. cutis) – tai visą kūną dengiantis, pats didžiausias žmogaus ir gyvūnų kūno paviršiaus dangalas, kuris su specializuotais dariniais – plaukais, nagais ir odos liaukomis – sudaro bendrąją kūno dangą. Ji tampri ir padeda saugoti kūną. Bendras žmogaus odos paviršiaus plotas – 1,6 m², svoris sudaro apie 5% viso kūno svorio. Žmogaus oda yra 1,5 mm storio. Kai kuriose vietose (vokų, lytinių organų) ji plonesnė – 0,5 mm, o kitose storesnė (padų) – apie 3 mm. Vaikų oda elastinga, nes joje daug elastinių skaidulų. Ilgainiui jų kiekis sumažėja – oda pradeda raukšlėtis. Oda turi savybę atsinaujinti iš vidaus.

Žmogaus vidinė odos sandara

Kiekvienas odos sluoksnis pasižymi tik jam būdingomis specifinėmis savybėmis ir atlieka tam tikrą funkciją.

Odos sandara

Epidermis – tai danga, apsauganti tikrąją odą nuo kenksmingo aplinkos poveikio (mechaninių pažeidimų, bakterijų, kitų mikroorganizmų tiesioginio patekimo į organizmo vidų ir t. t.). Epidermis sudarytas iš viršutino ragino (stratum corneum), skaidriojo (stratum lucidum), grūdėtojo (stratum granulosum), dygliuotojo (stratum spinosum) ir pamatinio (stratum basale). Epidermis nuo dermos atskiriamas sienele. Epidermio ląstelės ties membaranos zona nuolat dalijasi ir lėtai juda link išorinės dalies ir netenkant branduolio sukietėja. Ląstelės, kurios sukietėjo nusilupa nuo odos paviršiaus. Odos ląstelės visiškai atsinaujina per 3 – 4 savaites. Dėl to epidermis įvairiose kūno dalyse yra nevienodo storio. Vokų ir kapšelio epidermis labai plonas, delnų – storesnis, padų – bene storiausias. Giliau esančios epidermio ląstelėse yra pigmento melanino, nuo kurio priklauso odos spalva. Skirtigų žmonių rasių spalva priklauso nuo odos pigmento kiekio, kuo pigmento daugiau, tuo oda ir plaukai tamsesni. Įdegus saulėje, epidermyje atsiranda daugiau pigmento, kuris apsaugo gilesnius odos sluoksnius nuo žalingų ultravioletinių spindulių. Rankų ir kojų pirštų odos paviršiaus reljefas – tai tikrosios odos ir antodžio linijų bei vagelių savitas derinys. Epidermio sluoksnyje nėra kraujagyslių – jį maitina limfa, – todėl kai gyja nepalieka randų. Tai yra ploniausia apsauginė kūno danga iš plokščių grubios tekstūros mirusių ląstelių. Epidermio skirstymas:

  • Pamatinis sluoksnis yra giliausias epidermio sluoksnis. Jis tvirtai suaugęs su pamatine membrana, sudarančia šio sluoksnio jungtį su tikrąja oda. Ant pamatinės membranos yra mitoziškai aktyvių verpstės formos pamatinių epiteliocitų, kurie daugindamiesi nuolat papildo pamatinį sluoksnį. Dėl tokios šio sluoksnio ląstelių veiklos visas epidermis atsinaujina beveik per 10-30 parų. Atitinkamose kūno srityse ląstelių dauginimosi tempai pirmiausia priklauso nuo pleiskanojimo stiprumo ir nuo kitų vidinių ir išorinių priežasčių. Dauginimosi stiprumą reguliuoja augimo faktoriai ir inhibitoriai, kuriuos pagal teigiamą ar neigiamą grįžtamąjį ryšį gamina patys pamatiniai epiteliocitai. Į kitus epidermio sluoksnius migruojančių epiteliocitų citoplazmoje dar vyksta dideli pokyčiai, todėl pamatinio sluoksnio ląstelės apibūdinamos kaip nesubrendusios. Be epiteliocitų, pamatiniame sluoksnyje dar yra melanocitų, makrofagocitų, lytėjimo epiteliocitų ir T-limfocitų
  • Dygliuotąjį sluoksnį sudaro kelių eilių, šiek tiek suplokštėję ir labiau subrendę dygliuotieji epiteliocitai. Jų paviršiai yra dygliuoti, ląstelės tarpusavyje tvirtai jungiasi. Be to, dygliuotajame sluoksnyje dar yra pavienių makrofagocitų ir T-limfocitų.
  • Grūdėtajame sluoksnyje yra 3-4 eilės dar labiau suplokštėjusių, daugiakampių epiteliocitų, kurie turi akivaizdžius ragėjimo požymius (piknoziški branduoliai su irimo požymiais mitochondrijos, Goldžio aparatas, endoplazminis tinklas ir ribosomos), tačiau ląstelės tarp savęs dar tvirtai jungiasi desmosomomis.
  • Skaidrusis (blizgusis) sluoksnis sudarytas iš 3-4 sluoksnių dar labiau suplokštėjusių epiteliocitų, kurių branduoliai yra beveik išnykę, o citoplazma difuziškai pripildyta baltyminės medžiagos – eleidino. Ji nesidažo, gerai laužia šviesą, todėl visas šis sluoksnis atrodo lyg būtų vientisas, skaidrus.
  • Raginis sluoksnis yra sudarytas iš eilįmis išsidėsčiusių, į žvynelius panašių daugiakampių ląstelių. Eilių skaičius svyruoja nuo 3-4 iki 50, tai priklauso nuo kūno vietos. šio sluoksnio epiteliocitai neturi branduolio, jų citoplazmą pripildo keratinas, todėl jie dar vadinami keratinocitais. Ląstelėms migruojant odos paviršiaus link, iš epiteliocitų į tarpląstelinius tarpus išsiskiria lizosomos bei rūgšti fosfotazė, kurios ardo desmosomas. Netekusios tarpusavio ryšio ląstelės atsiskiria viena nuo kitos ir pleiskanoja. Taigi atvirų kūno vietų visas epidermis pasikeičia maždaug per 10, rūbais uždengtų – per 30 parų. Taip vyksta normali fiziologinė epidermio regeneracija.

Tikroji oda maždaug 25 kartus storesnė už epidermį. Ją sudaro jungiamasis audinys, turintis elastinių skaidulų. Tikrosios odos storis – 1-2 mm (plonesnė ji vokų, apyvarpės odos, ir storesnė delnų padų odos), sudaryta iš paviršinio – spenelinio (stratum papillare) ir gilesnio – tinklinio (stratum reticulare) sluoksnių. Tarp epidermio ir tikrosios odos yra pamatinė membrana, ji įvairiai įsiterpusi į epidermį ir formuoja spenelius, jų kiekis priklauso nuo mechaninio poveikio, mažiau spenelių galvos odoje, ryškūs – padų, delnų, kelių, alkūnių srityse. Derma išraizgyta plonyčių kraujagyslių ir kapiliarų, kai kurie speneliai turi nervinių galūnių. Be daugybės kraujagyslių čia yra ir limfos gyslelių, nervų galūnėlių, prakaito ir riebalinių liaukų, raumenų. Riebalinių liaukų sekretas sutepa odos paviršių, suminkština ją ir plaukus, riboja vandens garavimą nuo odos paviršiaus ir neleidžia įsigerti vandeniui, lengvina odos trynimą, suteikia elastingumo ir neleidžia odai suskilti. Tinkliniame tikrosios odos sluoksnyje yra fibroblastų, makrofagų, riebalinių ląstelių, chromatoforų, melanocitų būna mažai. Į tikrąją odą įsiterpęs antodis sudaro plaukų maišelius, kuriuose glūdi plauko pagrindas, prasidedantis sustorėjimu – plauko svogūnėliu. Viso kūno tikrojoje odoje yra šiek tiek melanocitų, tam tikrose vietose – chromatoforų, t. y. pigmentinių ląstelių, kurios, pačios nesintetindamos pigmento, sukaupia jį iš tarpląstelinės terpės. Chromatoforų yra pastoviai intensyviai pigmentuotos odos lopeliuose: krūties spenelio bei apyspeninio laukelio ir išangės srityse. Skiriasi du tikrosios odos sluoksniai: speninis ir tinklinis:

  • Speniniame sluoksnyje vyrauja purusis kolageninis jungiamasis audinys, kuriame yra elastinių ir tinklinių skaidulų. Šiame sluoksnyje yra daug putliųjų ląstelių, makrofagų ir leukocitų. Į epidermį atkreiptas speninio sluoksnio paviršius yra „dantytas”. Jo speneliai yra įsiterpę į epidermio pamatinį sluoksnį. Kūno sričių tikrosios odos spenelių aukštis ir tankumas yra nevienodi. Jų gausumas ir kryptis formuoja odos reljefą. Speneliuose yra daug kapiliarų ir neuroreceptorių.
  • Tinklinį sluoksnį sudaro jungiamasis audinys, kurio kolageninės ir elastinės skaidulos yra storos ir tankios, o ląstelinių elementų mažiau. Jungiamojo audinio skaidulos suformuoja dviejų krypčių tinklus: vieno tinklo skaidulos yra lygiagrečios odos paviršiui, o kitos įstrižai – eina iš gilumos į paviršių. Tinklų tankumas turi sritinių skirtumų. Odos paviršiui lygiagrečių skaidulų pluošteliai lemia odos įtempimo linijas.

Svarbiausias dermos struktūrinis bruožas yra pluoštinis baltymų tinklas. Baltymų skaidulos susiformuoja iš specifinių ląstelių dermoje – fibroplastų. Daugiausiai ji susideda iš kolageno pluošto ir iš elastinio pluošto. Kolageninės skaidulos yra atsakingos už tvirtumą, o elastinės suteikia odai stangrumo. Skaiduliniai baltymai yra įsiterpę į gelio formos medžiagą, kuri gerai susiriša su vandeniu ir yra labiausiai atsakinga už odos turgorą – odos putlumą.

Gilesnis sluoksnis vadinamas tinkliniu sluoksniu, stratum reticulare, arba tiesiog poodžiu. Tai yra jungiamojo audinio sluoksnis, pro kurį paeina kraujagyslės, nervai, o tarpai užpildyti riebalinėmis ląstelėmis – jame kaupiasi riebalai, kurie sudaro organizmui termostatines sąlygas. Be to, šie riebalai – tai energetinių medžiagų sankaupa. Kartais šis ląstelynas turi ir mechaninę reikšmę. Įvairiose kūno dalyse jis yra nevienodo storio. Labai stora pilvo, sėdmenų, padų srityse, o vokų, lūpų srityje, ant ausų – jo nėra. Kitose kūno vietose poodinio riebalinio ląstelyno storis priklauso nuo amžiaus, lyties, mitybos ir nuo įvairių ligų. Moterų poodyje riebalinio audinio yra daugiau negu vyrų. Riebalinis audinys suteikia odai stangrumo, išlygina jos paviršių. Tačiau atsiradus daug riebalų, odoje formuojasi gravitacinės raukšlės (pvz., pagurklyje, papilvėje ir kt.). Tarp poodžio storio ir odos paslankumo yra tiesioginė priklausomybė. Tose vietose, kur oda betarpiškai liečiasi su kaulais, poodyje susiformuoja tepaliniai maišeliai, kurie sumažina odos trintį ir padidina jos paslankumą.

Derma maitina epidermį, nes pastarasis neturi kraujo indų.

Kitos kalbos
Afrikaans: Vel
Alemannisch: Haut
አማርኛ: ቆዳ
aragonés: Piel
العربية: جلد
ܐܪܡܝܐ: ܓܠܕܐ
অসমীয়া: চৰ্ম
asturianu: Piel
Atikamekw: Ocaki
авар: Хъал
Aymar aru: Janchi lip'ichi
azərbaycanca: Dəri
башҡортса: Тире
žemaitėška: Skūra
беларуская: Скура
беларуская (тарашкевіца)‎: Скура
български: Кожа
Bahasa Banjar: Kulimbit
brezhoneg: Kroc'hen
bosanski: Koža
буряад: Арһан
català: Pell
Mìng-dĕ̤ng-ngṳ̄: Puòi-hŭ
کوردی: پێست
čeština: Kůže
Чӑвашла: Тир
Cymraeg: Croen
dansk: Hud
Deutsch: Haut
Zazaki: Postık
ދިވެހިބަސް: ހަން
Ελληνικά: Δέρμα
English: Skin
Esperanto: Haŭto
español: Piel
eesti: Nahk
فارسی: پوست
suomi: Iho
Võro: Nahk
føroyskt: Húð
français: Peau
Frysk: Hûd
Gaeilge: Craiceann
Gàidhlig: Craiceann
galego: Pel
Avañe'ẽ: Pire
客家語/Hak-kâ-ngî: Phì-fû
עברית: עור
हिन्दी: त्वचा
hrvatski: Koža
Հայերեն: Մաշկ
interlingua: Pelle
Bahasa Indonesia: Kulit
Ilokano: Kudil
Ido: Pelo
íslenska: Húð
italiano: Pelle
日本語: 皮膚
Basa Jawa: Kulit
ქართული: კანი
Kabɩyɛ: Tɔnʊʊ
қазақша: Тері
ಕನ್ನಡ: ಚರ್ಮ
한국어: 피부
Кыргызча: Тери
Latina: Cutis
Lëtzebuergesch: Haut
лакку: Бурчу
Limburgs: Hoed
lumbaart: Pell
lingála: Lomposo
latviešu: Āda
македонски: Кожа
മലയാളം: ചർമ്മം
монгол: Арьс
Bahasa Melayu: Kulit
မြန်မာဘာသာ: အရေပြား
Nāhuatl: Cuetlaxtli
नेपाली: छाला
नेपाल भाषा: छेंगू
Nederlands: Huid
norsk nynorsk: Hud
norsk: Hud
Nouormand: Pé (la)
occitan: Pèu
ਪੰਜਾਬੀ: ਖੱਲ
Kapampangan: Balat
polski: Skóra
پنجابی: کھل
português: Pele
Runa Simi: Qara
armãneashti: Cheali
русский: Кожа
संस्कृतम्: चर्म
саха тыла: Тирии
sicilianu: Peddi
Scots: Skin
srpskohrvatski / српскохрватски: Koža
Simple English: Skin
slovenčina: Koža
slovenščina: Koža
Soomaaliga: Maqaar
shqip: Lëkura
српски / srpski: Кожа
Basa Sunda: Kulit
svenska: Hud
Kiswahili: Ngozi
தமிழ்: தோல்
తెలుగు: చర్మము
тоҷикӣ: Чарм
Türkçe: Deri
татарча/tatarça: Тире
ئۇيغۇرچە / Uyghurche: تېرە
українська: Шкіра
اردو: جلد
oʻzbekcha/ўзбекча: Teri
vepsän kel’: Nahk
Tiếng Việt: Da
walon: Pea
Winaray: Panit
хальмг: Арсан
ייִדיש: הויט
Vahcuengh: Naeng
中文: 皮膚
Bân-lâm-gú: Phoê-hu
粵語: