Europa
English: Europe

Europa

Europe orthographic Caucasus Urals boundary (with borders).svg

Plotas10 180 000 km²
Populiacija~744,4 mln.
Tankumas73 žm./km²
Šalys50
Kalbosindoeuropiečių
finougrų
semitų
baskų
tiurkų
Kaukazo
mongolų
Laiko juostosUTC±0 – UTC+5

Europa – viena iš pasaulio dalių, kartu su Azija sudaranti Eurazijos žemyną. Europos plotas − 10,1 milijono kvadratinių kilometrų, ji užima 1/15-ąją visos pasaulio sausumos teritorijos. Europoje gyvena apie 717 milijonai žmonių (trečiasis pagal gyventojų skaičių žemynas). Europa taip pat dažnai vadinama „Senuoju žemynu“ priešpriešinant „Naujajam žemynui“ (Amerikai).

Samprata

Topografinis žemyno žemėlapis

„Europa“ yra vienas iš labiausiai ginčytinų geografinių terminų. Paties pavadinimo kilmė neaiški, taip pat ginčytinos ir Europos ribos.

Žodis „Europa“ (sen. gr. Εὐρώπη) kilęs iš graikų mitologijos, kur reiškia mitinę finikiečių princesę, kuria pagrobė tauru pasivertęs Dzeusas. Šį žodį bandoma kildinti iš sen. gr. εὐρύς („platus, erdvus“ = skr. उरु = uru-, av. vouru- „platus“, skr. वरस् = varas „erdvė“ < ide. *u̯r̥rú-s, *u̯éros- „platus“) ir sen. gr. ὤψ, kilm. ὠπός („akis, veidas, priešakis“). Kaip dūrinys reikštų „plačių akiračių, toliaregė“.[1] Taip pat mėginta šį pavadinimą sieti su semitiškais žodžiais – akad. errebu („leistis saulei“), finik. ereb („vakaras; vakarai“), arab. مغرب = maɣréb („vakarai“).[2]

Senovės Graikijoje geografiškai žodis „Europa“ pirmąsyk pavartotas homeriniame himne Delo Apolonui – taip vadinta vakarinė Egėjo jūros pakrantė. V a. pr. m. e. Herodotas mini pasaulį esant padalintą į 3 dalis – Europą, Aziją ir Libiją (Afriką). Ribos tarp šių dalių eina Nilo ir Fazio (dab. Rionio) upėmis, nors, pasak istoriko, kai kas ribą veda Dono upe. Žydų „Jubiliejų knygoje“ Europa nusakoma besidriekianti nuo Heraklio stulpų (= Gibraltaro sąsiaurio) iki Dono upės. Romėnų autoriai (Posidonijus, Strabonas, Ptolemėjus) taip pat laikė, kad Europa tęsiasi į rytus iki Dono.

„Europa“ kultūrine prasme pirmąsyk pradėta vartoti IX a., Karolingų renesanso laikais. Nuo tada Europa imta tapatinti su Vakarų krikščionybės pasauliu (skiriant nuo Rytų krikščionybės bei islamo pasaulių). Ankstyvaisiais viduramžiais Europą apibrėžė lotyniška-krikščioniška kultūra, tad jos erdvė iš esmės apėmė Britų salas, Prancūziją, Vokietiją, šiaurės Iberiją, šiaurės ir vidurio Italiją bei Alpes.

XVI–XVIII a. Europos ir Azijos riba buvo vedama remiantis antikine tradicija – per Viduržemio, Egėjo jūras, Bosforo ir Dardanelų sąsiaurius, Juodąją jūrą bei Doną. 1725 m. Filipas Johanas fon Stralenbergas pirmasis praplėtė rytinę ribą iki Volgos upės ir Uralo kalnų. Šią sampratą perėmė Rusijos imperija ir įvedė kaip visuotinę normą. Apie 1773 m. Peteris Simonas Palasas patikslino pietrytinę ribą einant per Kumos–Manyčiaus įdubą, kuria senovėje jungėsi Kaspijos ir Juodoji jūros, tačiau nuo XIX a. vid. įsigalėjo praktika šią ribą perkelti iki Kaukazo kalnų. Tarybiniai geografai dėl šios ribos nesutarė, todėl skirtinguose šaltiniuose būdavo nurodoma skirtingai.

Kadangi Europos samprata labiau kultūrinė nei geografinė, kai kuriais atvejais jos samprata gali labai skirtis. Dėl judėjiškos-krikščioniškos kultūros ar ideologinių nuostatų prie Europos dažnai šliejasi Užkaukazės šalys, Izraelis, Kipras, kartais Kazachstanas, Turkija (jos yra daugelio Europos organizacijų narės). Kitąsyk taikoma ir redukcionistinė „europietiškumo“ samprata, kaip viduramžiais prilyginanti Europą lotyniškai-krikščioniškai tradicijai – tokiu atveju Rytų, Pietryčių Europos šalys regimos kaip „neeuropietiškos“ ar mažiau „europietiškos“.

Geografija

Europa iš palydovo

Padėtis

Šiaurėje Europos krantus skalauja Arkties vandenynas, vakaruose – Atlantas, pietryčiuose – Juodoji ir Kaspijos jūros, pietuose – Viduržemio jūra. Rytuose Europą nuo Azijos skiria:Uralo kalnai, Uralo upė, Kaspijos jūra, Kaukazo kalnai (arba Kumos–Manyčiaus įduba), Juodoji jūra, Bosforo sąsiauris, Marmuro jūra, Dardanelų sąsiauris, Egėjo jūra, Kretos jūra, Viduržemio jūra. Europą nuo Afrikos skiria: Viduržemio jūra, Gibraltaro sąsiauris. Šiaurinis žemyninės Europos taškas – Nordkinas, pietinis – Marokio kyšulys, vakarinis – Rokos kyšulys. Didžiausias plotis pagal dienovidinius apie 3800 km, pagal lygiagretes apie 5000 kilometrų. Didžiausias nuotolis nuo jūros apie 1500 kilometrų.

Pagal kai kurių mokslininkų skaičiavimus Europos geografinis centras yra Lietuvoje (1989 m. Prancūzijos nacionalinis geografijos institutas nustatė, kad Europos centras yra prie Girijos ežero ir Bernotų piliakalnio, tarp 25 ir 26 km į šiaurės rytus nuo Vilniaus). Atsižvelgiant į tai, kaip traktuojama Europos rytinė ir pietinė riba bei kokiais metodais centras taip pat gali būti Latvijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Čekijoje, Vokietijoje.

Krantai

Kranto linija labai vingiuota – gausybė pusiasalių, salų, įlankų, užutėkių. Apie 1/4 Europos teritorijos sudaro pusiasaliai: didžiausi – Kolos, Skandinavijos, Apeninų, Pirėnų, Balkanų, Jutlandijos, Krymo, Peloponeso. Didžiausios salos – Naujoji žemė, Prano Juozapo žemė, Svalbardas, Islandija, Britų salynas, Korsika, Sardinija, Sicilija, Kreta, Kipras, Malta. Bendras Europos salų plotas apie 730 tūkst. km².

Karpatų kalnai Rumunijoje

Paviršius

Europos paviršiaus vidutinis aukštis apie 300 metrų. Vyrauja mažiau kaip 300 m aukščio lygumos, apie 20 % paviršiaus sudaro 300–1000 m, 6 % – daugiau kaip 1000 m aukščio sritys. Jei į Europą įtraukiamas Kaukazas, tada aukščiausia viršukalnė yra Elbruso kalnas (5642 m), jei ne – Monblanas (4808 m). Žemiausia Europos vieta (28 m žemiau jūros lygio) yra Kaspijos jūros pakrantėje. Vyrauja lygumos (didžiausios – Rytų Europos, Vidurio Europos, Dunojaus, Paryžiaus baseino). Kalnai užima apie 17 % teritorijos (pagrindiniai – Alpės, Karpatai, Pirėnai, Apeninai, Uralas, Kaukazas, Skandinavijos kalnai ir Balkanų pusiasalio kalnai (Dinarai, Rodopai, Stara Planina). Islandijoje ir Viduržemio jūros regione yra veikiančių ugnikalnių (Etna, Hekla, Vezuvijus, Strombolis, Lakis, Vulkanas ir kt.). Šiaurinė žemyno dalis smarkiai paveikta apledėjimų – gausu moreninių aukštumų, ozų, keimų; Skandinavijos kalnuose vyrauja fieldai – masyvai plokščiomis viršūnėmis, suskaidyti gilių trogų; gausu ledynų egzaracijos formų.

Klimatas

Didžiojoje Europos dalyje vyrauja vidutinių platumų klimatas (vakaruose jūrinis, rytuose – žemyninis), šiaurėje – subarktinis, šiaurės salose – arktinis, Pietų Europoje – Viduržemio jūros subtropinis. Šiltoji Golfo srovė Atlanto vandenyne lemia švelnų didžiosios Europos dalies klimatą. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra svyruoja nuo -24 °C arktinėse salose iki +12 °C Viduržemio jūros pietinėse pakrantėse, liepos mėnesį atitinkamai nuo +3 iki +29 °C. Ust Cilmoje (Komija) užregistruota žemiausia Europos temperatūra (–70 °C), o subtropinio klimato juostoje užregistruota aukščiausia Europos temperatūra 48,8 °C (Sevilijoje).

Kritulių iškrinta palei Atlanto vandenyną ir priešvėjiniuose kalnų šlaituose 1000–2000 mm per metus, Vidurio ir Rytų Europos lygumose 500–700, Rytų Europos pietryčiuose 300–500, Pakaspijo žemumoje apie 200 milimetrų. Didžiausias metinis kritulių kiekis (daugiau kaip 5300 mm) užfiksuotas Crkvicėje (Juodkalnija), o mažiausias (apie 200 mm) Almerijoje (Ispanija).[3] Europos vakaruose daugiausia lyja rudenį ir žiemą, rytuose – vasarą, pietuose – žiemą. Šiaurines salas ir teritorijas sukaustęs amžinasis įšalas.

Reliktinis plačialapių medžių miškas Belgijoje

Gyvoji gamta

Gamtinės zonos Europoje tęsiasi nuo arktinių dykumų šiaurėje iki subtropinių Viduržemio jūros miškų ir krūmynų; pietryčiuose – pusdykumės. Arkties salose, Islandijoje, Skandinavijos kalnuose ir Alpėse yra ledynų (bendras plotas virš 116 tūkst. km²). Šiaurės Europos subarktinio klimato srityse vyrauja tundra, spygliuočių miškų zona (taiga) apima didžiąją Skandinavijos, Suomijos dalį ir Rusijos europinės dalies šiaurę, taip pat Alpių, Karpatų aukštutines dalis. Toliau palaipsniui pietuose pereinama į mišriųjų ir lapuočių miškų juostą.[4] Vakarų Europoje ji beveik visiškai sukultūrinta, miškai likę tik kalnų šlaituose, paupiuose (vyrauja bukai, ąžuolai). Didesni plotai likę pietų Skandinavijoje, Vidurio ir Rytų Europoje. Britų salose daug kur veši viržynai. Stepių juosta nuo Vengrijos driekiasi į pietryčius ir Pakaspijo žemumoje pereina į pusdykumių zoną. Viduržemio jūros pakrantėse auga visžaliai medžiai ir krūmai (akmeniniai ir kamštiniai ąžuolai, pinijos, buksmedžiai).

Vidaus vandenys

Beveik visa Vakarų, Pietų, Vidurio ir Šiaurės Europa yra Atlanto vandenyno baseine, kuriam priklauso šios didelės upės: Donas, Dniepras, Dunojus, Dauguva, Vysla, Elbė, Reinas, Luara, Tachas, Ebras, Rona, Po. Šiaurinės Rusijos dalies upės (Pečiora, Šiaurinė Dvina) neša vandenis į Arkties vandenyną. Pietryčiuose yra didžiulis uždaras Kaspijos jūros baseinas, kuriam priklauso ilgiausia Europos upė Volga (su Kama, Oka) bei Uralo upė. Daugelis Europos upių vandeningos ištisus metus, plačiai naudojamos energetinėms ir laivybos reikmėms. Tik Pietų Europos upės bei mažesni Vidurio ir Rytų Europos upeliai vasaromis smarkiai nusenka arba išdžiūva. Kanalai jungia Luarą su Dunojumi (per Roną, Reiną, Mainą), Reiną su Vysla (per Vėzerį, Elbę, Odrą), Volgą su Donu (Volgos–Dono kanalas). Iš dalies tebenaudojami Baltijos–Baltosios jūrų kanalas bei Volgos–Baltijos vandens kelias.

Dunojus

Ypač ežeringa žemyno šiaurė – čia telkšo didžiausi Ladogos, Onegos, Venerno, Veterno, Saimos, Peipaus–Pskovo ežerai, Vengrijoje telkšo didelis ežeras Balatonas, Alpėse – Bodeno ežeras, Ženevos ežeras, Komo ežeras, Madžorė. Pakaspijyje yra druskingų [Baskunčako, Eltono ir kt. ežerų.[5]

Europoje yra apie 3800 tvenkinių, didžiausi sudaryti Volgos, Dono, Dniepro baseinuose – Kuibyševo tvenkinys, Rybinsko tvenkinys, Volgogrado tvenkinys, Cimliansko tvenkinys, Kremenčuko tvenkinys, Kachovkos tvenkinys.[6]

Rusijos šiaurės vakaruose (Dvinos, Pečioros baseiniuose), Polesėje, Suomijoje, Estijoje išlikę dideli pelkynai. Vakarų, Vidurio ir Pietų Europoje daug pelkių nusausinta ir sukultūrinta (likę tik prie didesnių upių žiočių – Žulavai, Kamargas, Donjanos šlapynės, Dunojaus delta).

Gyventojai

Paryžius
Kaimas Kosove

2016 m. Europoje gyveno 741 mln. žmonių.[7] Europos gyventojų vidutinis tankumas 73 žm./km². Tai antras pagal gyventojų tankumą žemynas. Tankiausiai gyvenamos Vakarų Europos lygumos ir salos – ypač Beniliuksas, Rūro baseinas, Anglija, šiaurės Prancūzija, Po žemuma. Tankiausiai gyvenamos yra mikrovalstybės (Monakas, San Marinas, Vatikanas, Malta), o iš didesnių valstybių – Nyderlandai (415 žm./km²), Belgija (372), Jungtinė Karalystė (270), Vokietija (232), Šveicarija (202), Italija (201). Rečiausiai gyvenamos ar visai negyvenamos arktinės salos ir žemyno pakrantės, Rusijos europinės dalies šiaurinė ir šiaurės rytinė dalys (Komija, Archangelsko, Murmansko, Kirovo, Vologdos sritys, Karelija), taip pat kai kurie pietiniai rajonai (Kalmukija, Stavropolio kraštas, Astrachanės sritis ir kt.), šiaurės Fenoskandija, Škotijos aukštumos, ypač kalnuotos ir nederlingos sritys žemyno viduje. Rečiausiai apgyvendintos šalys – Islandija (3,2), Norvegija (15,8), Suomija (16), Švedija (22,5).

Miestuose gyvena ~75 % Europos gyventojų. Monakas ir Vatikanas yra vien miestietiškos valstybės, taip pat labai daug miesto gyventojų gyvena Belgijoje (97,4 %, 200 m.), Islandijoje (92,7 %), Liuksemburge (91,9 %), Maltoje (91,2 %), San Marine (90,4 %), Nyderlanduose (89,6 %), Jungtinėje Karalystėje (89,5 %), Vokietijoje (87,7 %), Danijoje (85,1 %). Labiausiai kaimiškos valstybės yra Lichtenšteinas (urbanizacija – 21,5 %), rytų ir pietų Europos, ypač Balkanų šalys – Albanija (42,9 %), Bosnija ir Hercegovina (43,4 %), Slovėnija (49,1 %), Serbija (51,7 %).[8]

2001 m. Europoje buvo 36 miestai, kuriuose gyveno daugiau kaip 1 mln. gyventojų (Rusijoje tokių miestų yra 7, Ukrainoje 4, Vokietijoje 3, Didžiojoje Britanijoje 2, Ispanijoje 2, Italijoje 2). 4 miestuose gyvena >10 milijonų žmonių – tai Londonas, Stambulas, Maskva ir Paryžius. Kiti dideli miestai – Sankt Peterburgas, Berlynas, Madridas, Roma, Barselona, Milanas, Atėnai, Varšuva. Daugelis didmiesčių sudaro dideles aglomeracijas.

Daugelio Europos valstybių natūralus gyventojų prieaugis mažėja. 2003 m. vidutinis Europos gyventojų amžius buvo 37,7 metų. Daugelis Europos valstybių patenka tarp ilgaamžiškiausių pasaulio šalių. Ilgiausia gyvenimo vidutinė trukmė 2015 m. buvo: Šveicarijoje – 83,4 m., Ispanijoje – 82,8 m., Islandijoje ir Italijoje – 82,7 m., Švedijoje ir Prancūzijoje – 82,4 m., Liuksemburge – 82,0 m., daugelyje kitų Vakarų ir Šiaurės Europos valstybių – apie 80 m., trumpiausia – Rusijoje – 70,5 m., Moldavijoje – 72,1 m., Baltarusijoje – 72,3 m., Lietuvoje – 73,6 m.[9] 2018 m. didžiausias gyventojų prieaugis buvo Liuksemburge (1,9 %), Kipre (1,27 %), Airijoje (1,11 %), Islandijoje (1,09 %), Maltoje (0,99 %), mažiausias – Lietuvoje ir Latvijoje (-1,1 %), Moldavijoje (-1,06 %), Bulgarijoje (-0,63 %), Estijoje (-0,6 %). Maždaug pusėje Europos šalių (ypač, Vidurio ir Rytų Europoje) gyventojų prieaugis neigiamas.[10] Visame žemyne labai žemas gimstamumas. Imigracija didžiausia į Liuksemburgą, Šveicariją, Prancūziją, Švediją, Airiją, Norvegiją, Nyderlandus, Jungtinę Karalystę, Vokietiją. Didžiausia emigracija iš Vidurio ir Rytų Europos valstybių.

Etninė sudėtis

Mordviai tautiniais rūbais

Europoje gyvena ~100 vietinių tautų. Geografiniu požiūriu Europos tautos išsidėsčiusios netolygiai. Vakarų ir Vidurio Europa pasižymi paprastesne etnine struktūra – yra mažiau tautų, jos turi mažiau potaučių (etninių darinių su labiau išreikštais požymiais nei etnografinės grupės, bet mažiau nei tautos arba nacijos). Šiek tiek margesnė Rytų ir Pietų Europa, o palei ribą su Azija susitelkę apie 50 % visų Europos tautų. Etniškai sudėtingiausias Europos regionas – Šiaurės Kaukazas.[11]

Didžioji dauguma Europos gyventojų yra indoeuropiečiai. Vakarų ir Šiaurės Europą apgyvendinę germanai: vokiečiai, švedai, anglai, danai, norvegai, austrai, olandai, islandai, fareriečiai, fryzai, liuksemburgiečiai. Pietvakarių Europoje vyrauja romanai: prancūzai, ispanai, italai, portugalai, katalonai, galisai, korsikiečiai, valonai. Didžiumą Vidurio ir Rytų Europos apgyvendinę slavai (rusai, lenkai, ukrainiečiai, čekai, slovakai, gudai, bulgarai, serbai, kroatai, slovėnai, bosniai, juodkalniečiai, rusinai), tarp kurių Balkanuose įsiterpę romanai (rumunai, moldavai, arumunai), graikai ir albanai, Pabaltyje – baltai (lietuviai ir latviai). Keltai, kadaise gyvenę didelėje žemyno dalyje, išlikę tik vakarinėse pakrantėse ir daugeliu atvejų kalbiškai nutautėję (škotai, airiai, valai, bretonai, kornai). Be indoeuropiečių, žemyne nuo seno gyvena finougrai. Jie apgyvendinę šiaurinę Rusiją ir Fenoskandiją, šiaurines Baltijos pakrantes, Volgos baseiną (suomiai, estai, karelai, mordviai, mariai, samiai, komiai, udmurtai, nencai, vepsai), taip pat Dunojaus vidurupį ir Transilvaniją (vengrai). Pietryčių europinėje Rusijoje, Balkanuose, Kryme yra tiurkų tautų: totoriai, turkai, Krymo totoriai, baškirai, čiuvašai, kumykai ir kt. Šiaurės Ispanijoje gyvena neaiškios kilmės tauta baskai. Šiaurės Kaukaze paplitusios Kaukazo šeimų tautos – čečėnai, ingušai, čerkesai, darginai, lakai, avarai, lezginai, taip pat indoeuropiečiai iranėnai osetinai. Kalmukijoje gyvena mongolams giminingi kalmukai. Europoje gyvena didelės atėjūnų iš kitų žemynų bendruomenės, susitelkusios daugiausia vakarinėje žemyno dalyje, taip pat Rusijoje. Ypač didelės yra indų, arabų, turkų bendruomenės, taip pat gausu kinų, armėnų, įvairių Afrikos tautų atstovų, lotynoamerikiečių, vietnamiečių, filipiniečių, persų ir kt.

Kalbos

Priešingai nei kituose žemynuose, daugelyje Europos valstybių vartojamos skirtingos kalbos, būdinga viena vyraujanti kalba. Daugelis kalbų Europoje paplitę tik vienoje valstybėje. Keletas kalbų užima platesnę vartojimo erdvę – tai anglų, vokiečių, prancūzų, rusų, italų kalbos. Dauguma Europoje vartojamų kalbų priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai (slavų, romanų, germanų, baltų, keltų, albanų, helėnų, iranėnų šakoms), mažuma – tiurkų, Uralo, mongolų, semitų, šiaurės vakarų Kaukazo ir šiaurės rytų Kaukazo šeimoms. Baskų kalba izoliuota. Daugelyje Europos valstybių puoselėjamos tradicinių tautinių bei etnografinių mažumų kalbos.

Religija

Šv. Petro bazilika Vatikane – katalikybės centras
Tikintieji stačiatikių cerkvėje Kryme

Tradiciškai krikščionybė buvo viešpataujanti religija beveik visoje Europoje. Dabar ~75 % europiečių nurodo esą krikščionys.[12] 2001 m. buvo apie 271 mln. katalikų, apie 110 mln. protestantų, apie 166 mln. stačiatikių, apie 5 mln. kitų krikščionių. Katalikybė vyrauja, Italijoje (99 %), Maltoje (98 %), Lenkijoje (95 %), Ispanijoje (94 %), Portugalijoje (94 %), Prancūzijoje (83–88 %), Austrijoje (78 %), Kroatijoje (76,5 %), Belgijoje (75 %), Lietuvoje (74 %), Slovėnijoje (70,8 %), Vengrijoje (67,5 %), Slovakijoje (60,3 %), stačiatikybė – Rusijoje (europinėje dalyje), Graikijoje (98 %), Moldavijoje (98 %), Rumunijoje (87 %), Bulgarijoje (83,8 %), Baltarusijoje (80 %), Serbijoje (65 %). Evangelikų liuteronų daugiausia yra Danijoje (95 %), Islandijoje (93 %), Suomijoje (89 %), Švedijoje (87 %), Norvegijoje (86 %), Estijoje (78 %). Jungtinėje Karalystėje gausiausia denominacija – anglikonybė.[13] Kitos protestantiškos atšakos niekur nesudaro ryškios daugumos (kalvinistai gausiau paplitę Vengrijoje, Škotijoje, Šveicarijoje; baptistai – Anglijoje, Švedijoje).

2010 m. ~6 % Europos gyventojų buvo musulmonai.[14] Islamas tradiciškai labiausiai paplitęs Osmanų imperijos paveiktuose Balkanuose: Kosove (90 %), Albanijoje (70 %), Bosnijoje ir Hercegovinoje (40 %), Šiaurės Makedonijoje (39,3 %). Didelė musulmonų mažuma gyvena Rusijoje (10–15 %; totoriai, čečėnai, baškirai, ingušai, avarai ir kt.). Pastaraisiais dešimtmečiais dėl imigracijos musulmonų sparčiai daugėja Vakarų Europoje – Prancūzijoje (7–9 %), Nyderlanduose (6 %), Danijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje (5 %).[15]

Kadaise buvusi gausi judėjų (žydų) bendruomenė per Holokaustą praktiškai išnaikinta Europoje. Dabar daugiausia judėjų (~1 %) gyvena Prancūzijoje.[16]

Kitos religijos į Europą pateko nesenais laikais arba su imigrantais, arba individualių atsivertimų atvejais. Žemyne yra ~3 mln. budistų (autochtonai kalmukai Rusijoje, taip pat budizmas gana paplitęs Vokietijoje, Italijoje, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje),[17] 1,5 mln. hinduistų (daugiausia indų imigrantai Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Nyderlanduose), ~1 % sikhų (daugiausia indų imigrantai Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Italijoje). Dar yra naujųjų religinių judėjimų, zoroastrizmo, šintoizmo, džainizmo ir kt. pasekėjų.

Seniau vyravusios indoeuropiečių, tiurkų, finougrų religijos dėl krikščionybės ir islamo sklaidos iki XIX a. praktiškai išnyko (daug kur virto sinkretiniu liaudies religingumu), nors samiai, nencai, mariai, mordviai iš dalies tebėra išlaikę daugelį senosios tikybos bruožų. Nuo XX a. vid. plinta senųjų religijų rekonstrukcija (vadinamoji „neopagonybė“; daugiausia Islandijoje, Švedijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Suomijoje).

Nuo XVI a. Europoje ėmė plisti ireliginės bei ateistinės idėjos. Didėjo sekuliarizacija. Nuo XX a. antros pusės daugelyje Europos šalių didesnė gyventojų dalis teigia esanti nereliginga. Vienos apklausos duomenimis, patys nereligingiausi žmonės gyvena Estijoje (84 %), Švedijoje (83 %), Danijoje (80 %), Norvegijoje (78 %), Čekijoje (74 %), religingiausi – Moldavijoje (88 %), Maltoje (82 %), Šiaurės Makedonijoje (81 %), Bosnijoje ir Hercegovinoje (81 %).[18] Tiesa, faktinis ir statistinis religingumas Europoje dažnai skiriasi, nes didelė dalis nereligingų žmonių (praktiškai nedalyvaujančių religinėse apeigose) surašymuose tebenurodo savo tėvų, protėvių religiją (gautą per vaikystės iniciaciją).

Europos valstybės

Europos politinis žemėlapis

Europos valstybės:

Kai kurios valstybės priklauso Europai istoriškai arba tik dalis jų teritorijų yra Europoje:

  • Flag of Armenia.svg Armėnija – geografiškai Azijoje, tačiau dėl istorinių, kultūrinių/religinių ir ypač politinių priežasčių priskiriama Europai
  • Flag of Azerbaijan.svg Azerbaidžanas – nedidelė teritorija priklauso Europai, nors dėl politinių priežasčių priskiriamas Europai
  • Flag of Georgia.svg Gruzija – geografiškai Azijoje, tačiau dėl istorinių, kultūrinių/religinių ir ypač politinių priežasčių priskiriama Europai
  • Flag of Kazakhstan.svg Kazachstanas – teritorija nuo Uralo upės į vakarus priklauso Europai
  • Flag of Cyprus.svg Kipras – geografiškai Azijoje, tačiau dėl istorinių, kultūrinių/religinių ir ypač politinių priežasčių priskiriamas Europai
  • Flag of Russia.svg Rusija – teritorija į vakarus nuo Uralo kalnų ir į šiaurę nuo Kaukazo kalnų priklauso Europai
  • Flag of Turkey.svg Turkija – nedidelė teritorija šiaurės vakaruose (dalis Rytų Trakijos) priklauso Europai
Didžiausios Europos valstybės
Pagal plotą
Nr.ValstybėPlotas,
km²
1.Ukraina603 700
2.Prancūzija547 030
3.Ispanija504 782
4.Švedija449 964
5.Vokietija357 021
6.Suomija338 145
7.Norvegija324 220
8.Lenkija312 685
9.Italija301 230
10.Jungtinė Karalystė244 820
Pagal gyventojų skaičių
Nr.ValstybėGyventojų
skaičius
1.Vokietija82 422 299
2.Prancūzija60 876 136
3.Jungtinė Karalystė60 609 153
4.Italija58 133 509
5.Ukraina46 710 816
6.Ispanija40 397 842
7.Lenkija38 536 869
8.Rumunija22 303 552
9.Nyderlandai16 491 461
10.Graikija10 688 058

Taip pat skaitykite

Šaltiniai

  1. Hjalmar Frisk. Griechisches Etymologisches Wörterbuch, Heidelberg, 1954–1972.
  2. Michael A. Barry: „L’Europe et son mythe : à la poursuite du couchant“. In: Revue des deux Mondes (November/December 1999) p. 110.
  3. Europos gamta. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
  4. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. Москва: Советская энциклопедия, 1983, 144 psl.
  5. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. Москва: Советская энциклопедия, 1983, 144 psl.
  6. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. Москва: Советская энциклопедия, 1983, 144 psl.
  7. [1]
  8. Europos gyventojai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
  9. [2]
  10. [3]
  11. Europos gyventojai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
  12. [4]
  13. Europos religijos. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
  14. [5]
  15. Muslims in Europe: Country guide
  16. [6]
  17. [7]
  18. [8]

Nuorodos

Vikicitatos

Wikiquote logo
Puslapis Vikicitatose
Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas Europa

Bendros žinios:

Žemėlapiai:

Laikas ir orai:


Kitos kalbos
Аҧсшәа: Европа
Acèh: Iërupa
адыгабзэ: Еуропэ
Afrikaans: Europa
Akan: Yurop
Alemannisch: Europa
አማርኛ: አውሮፓ
aragonés: Europa
Ænglisc: Europe
العربية: أوروبا
مصرى: اوروبا
অসমীয়া: ইউৰোপ
asturianu: Europa
авар: Европ
Aymar aru: Iwrupa
azərbaycanca: Avropa
تۆرکجه: اوروپا
башҡортса: Европа
Bali: Éropa
Boarisch: Eiropa
žemaitėška: Euruopa
Bikol Central: Europa
беларуская: Еўропа
беларуская (тарашкевіца)‎: Эўропа
български: Европа
भोजपुरी: यूरोप
Bislama: Yurop
Banjar: Irupa
bamanankan: Eropa
বাংলা: ইউরোপ
bosanski: Evropa
ᨅᨔ ᨕᨘᨁᨗ: Eropah
буряад: Европо
català: Europa
Chavacano de Zamboanga: Europa
Mìng-dĕ̤ng-ngṳ̄: Ĕu-ciŭ
нохчийн: Европа
Cebuano: Uropa
Chamoru: Europa
ᏣᎳᎩ: ᏳᎳᏛ
Tsetsêhestâhese: Hóxovê-hooma
کوردی: ئەورووپا
corsu: Europa
qırımtatarca: Avropa
čeština: Evropa
kaszëbsczi: Eùropa
словѣньскъ / ⰔⰎⰑⰂⰡⰐⰠⰔⰍⰟ: Єѵрѡпа
Чӑвашла: Европа
Cymraeg: Ewrop
dansk: Europa
Deutsch: Europa
Zazaki: Ewropa
dolnoserbski: Europa
डोटेली: युरोप
eʋegbe: Europa
Ελληνικά: Ευρώπη
emiliàn e rumagnòl: Európa
English: Europe
Esperanto: Eŭropo
español: Europa
eesti: Euroopa
euskara: Europa
estremeñu: Uropa
فارسی: اروپا
Fulfulde: Yuroopu
suomi: Eurooppa
Võro: Õuruupa
Na Vosa Vakaviti: Iurope
føroyskt: Evropa
français: Europe
arpetan: Eropa
Nordfriisk: Euroopa
furlan: Europe
Frysk: Jeropa
Gaeilge: An Eoraip
Gagauz: Evropa
贛語: 歐洲
kriyòl gwiyannen: Léròp
Gàidhlig: An Roinn-Eòrpa
galego: Europa
گیلکی: اۊرۊپا
Avañe'ẽ: Európa
गोंयची कोंकणी / Gõychi Konknni: युरोप
𐌲𐌿𐍄𐌹𐍃𐌺: 𐌰𐌹𐍅𐍂𐍉𐍀𐌰
ગુજરાતી: યુરોપ
Gaelg: Yn Oarpey
Hausa: Turai
客家語/Hak-kâ-ngî: Êu-chû
Hawaiʻi: ‘Eulopa
עברית: אירופה
हिन्दी: यूरोप
Fiji Hindi: Europe
hrvatski: Europa
hornjoserbsce: Europa
Kreyòl ayisyen: Ewòp
magyar: Európa
հայերեն: Եվրոպա
Արեւմտահայերէն: Եւրոպա
interlingua: Europa
Bahasa Indonesia: Eropa
Interlingue: Europa
Ilokano: Europa
ГӀалгӀай: Европа
Ido: Europa
íslenska: Evrópa
italiano: Europa
ᐃᓄᒃᑎᑐᑦ/inuktitut: ᐃᐆᕌᑉ
日本語: ヨーロッパ
Patois: Yuurop
la .lojban.: rontu'a
Jawa: Éropah
ქართული: ევროპა
Qaraqalpaqsha: Evropa
Taqbaylit: Turuft
Адыгэбзэ: Еуропэ
Kongo: Mputu
қазақша: Еуропа
kalaallisut: Europa
ភាសាខ្មែរ: ទ្វីបអឺរ៉ុប
ಕನ್ನಡ: ಯುರೋಪ್
한국어: 유럽
Перем Коми: Европа
къарачай-малкъар: Европа
Ripoarisch: Europa
kurdî: Ewropa
коми: Европа
kernowek: Europa
Кыргызча: Европа
Latina: Europa
Ladino: Evropa
Lëtzebuergesch: Europa (Kontinent)
лакку: Европа
лезги: Европа
Lingua Franca Nova: Europa
Luganda: Bulaaya
Limburgs: Europa
Ligure: Euròpa
lumbaart: Europa
lingála: Erópa
لۊری شومالی: اورۊپا
latgaļu: Europa
latviešu: Eiropa
मैथिली: युरोप
Basa Banyumasan: Eropah
Malagasy: Eorôpa
олык марий: Европа
Māori: Ūropi
Minangkabau: Eropa
македонски: Европа
മലയാളം: യൂറോപ്പ്
монгол: Европ
मराठी: युरोप
кырык мары: Европа
Bahasa Melayu: Eropah
Malti: Ewropa
Mirandés: Ouropa
မြန်မာဘာသာ: ဥရောပ
مازِرونی: اوروپا قاره
Dorerin Naoero: Iurop
Nāhuatl: Europan
Napulitano: Europa
Plattdüütsch: Europa
Nedersaksies: Europa (werelddeel)
नेपाली: युरोप
नेपाल भाषा: युरोप
norsk nynorsk: Europa
norsk: Europa
Novial: Europa
ߒߞߏ: ߋߙߐߔߎ߬
Nouormand: Ûrope
Sesotho sa Leboa: Europa
Chi-Chewa: Europe
occitan: Euròpa
Livvinkarjala: Jevrouppu
Oromoo: Yuurooppi
ଓଡ଼ିଆ: ୟୁରୋପ
Ирон: Европæ
ਪੰਜਾਬੀ: ਯੂਰਪ
Pangasinan: Europe
Kapampangan: Europa
Papiamentu: Oropa
Picard: Urope
Deitsch: Eiropaa
Pälzisch: Europa
Norfuk / Pitkern: Urup
polski: Europa
Piemontèis: Euròpa
پنجابی: یورپ
Ποντιακά: Ευρώπην
پښتو: اروپا
português: Europa
Runa Simi: Iwrupa
rumantsch: Europa
romani čhib: Europa
română: Europa
armãneashti: Europa
tarandíne: Europe
русский: Европа
русиньскый: Европа
Kinyarwanda: Burayi
संस्कृतम्: यूरोपखण्डः
саха тыла: Эуропа
ᱥᱟᱱᱛᱟᱲᱤ: ᱤᱣᱨᱳᱯ
sardu: Europa
sicilianu: Europa
Scots: Europe
سنڌي: يُورَپ
davvisámegiella: Eurohpá
Sängö: Aêropa
srpskohrvatski / српскохрватски: Evropa
සිංහල: යුරෝපය
Simple English: Europe
slovenčina: Európa
slovenščina: Evropa
Gagana Samoa: Europa
chiShona: Europe
Soomaaliga: Yurub
shqip: Evropa
српски / srpski: Европа
Sranantongo: Ropa
SiSwati: IYurophu
Sesotho: Uropa
Seeltersk: Europa
Sunda: Éropa
svenska: Europa
Kiswahili: Ulaya
ślůnski: Ojropa
தமிழ்: ஐரோப்பா
ತುಳು: ಯುರೋಪ್
తెలుగు: ఐరోపా
tetun: Europa
тоҷикӣ: Аврупо
ትግርኛ: ኤውሮጳ
Türkmençe: Ýewropa
Tagalog: Europa
lea faka-Tonga: ʻEulope
Tok Pisin: Yurop
Türkçe: Avrupa
Xitsonga: Yuropa
татарча/tatarça: Аурупа
chiTumbuka: Europe
reo tahiti: ’Europa
тыва дыл: Европа
удмурт: Европа
ئۇيغۇرچە / Uyghurche: ياۋروپا
українська: Європа
اردو: یورپ
oʻzbekcha/ўзбекча: Yevropa
vèneto: Eoropa
vepsän kel’: Evrop
Tiếng Việt: Châu Âu
West-Vlams: Europa
Volapük: Yurop
walon: Urope
Winaray: Europa
Wolof: Tugal
吴语: 欧洲
хальмг: Европ
isiXhosa: IYurophu
მარგალური: ევროპა
ייִדיש: אייראפע
Yorùbá: Europe
Vahcuengh: Ouhcouh
Zeêuws: Europa
中文: 欧洲
文言: 歐羅巴洲
Bân-lâm-gú: Au-chiu
粵語: 歐洲
isiZulu: IYurophu