Ankstyvoji krikščionybė

Ankstyvoji krikščionybė – krikščionybės laikotarpis, apimantis tris šimtmečius tarp Jėzaus nukryžiavimo (apie 30 m. e. m.) ir Pirmojo Nikėjos susirinkimo 325 m.

Iš pradžių Krikščionių bažnyčios centras buvo Jeruzalėje, o jos lyderiai buvo Jokūbas Teisingasis, Petras ir Jonas. Pagrindinis pirminis Apaštalų amžiaus (apie 30 m. e. m. – 100 m. e. m.) šaltinis yra Apaštalų darbai, kurių istorinis tikslumas diskutuotinas. Po Didžiosios Misijos misionieriai, kuriems priklausė ir Paulius, išplatino krikščionybę po tokius helenistinius miestus kaip Aleksandrija, Antiochija bei Roma[1] ir už Romos imperijos ribų. Pasak Apaštalų darbų, terminas „krikščionys“ pirmąkart buvo pavartotas apibūdinti Antiochijos bažnyčios narius. Naujajame Testamente yra Šventojo Pauliaus laiškai, parašyti įvairioms bažnyčioms, pvz., Tesalonikų ir Korinto. Krikščionys toliau skaitė Hebrajų Bibliją, bet prie jos pridėjo savo raštus.

70 m. e. m. buvo sunaikinta Antroji Šventykla ir apie 135 m. žydai buvo išvyti iš pervadintos Jeruzalės (Aelia Capitolina) po Bar Kokhbos maišto. Tarp palikusiųjų miestą buvo didelė krikščionių bendruomenė[1]. Po to, pasak Bažnyčios istoriko Euzebijaus Cezariečio, etninių žydų vadovavimą pakeitė gentilų lyderystė[2]. Panašiai Klaudijus išvijo žydus iš Romos 49 m., Neronas leido jiems grįžti, bet stojo prieš krikščionis po Didžiojo Romos gaisro 64 m., pradėdamas krikščionybės persekiojimą[3]. Istorikai nesutaria, ar Romos valdžia skyrė žydus nuo krikščionių iki 96 m., kai Nerva pakeitė Fiscus Judaicus (nuo to laiko praktikuojantys žydai mokėjo mokesčius, krikščionys – ne)[4].

Krikščionybė toliau plito II a. Svarbiausi to meto rašytojai ir lyderiai buvo IrenėjusLiono[3], PolikarpasSmirnos[3], Ignacijus Antiochietis, Klemensas I iš Romos ir Justinas Kankinys. Trečiame amžiuje krikščionių skaičius toliau didėjo (Robin Lane Fox mano, kad apie 250 m. krikščionys sudarė 2 % Romos imperijos gyventojų)[3]. Tarp to laikotarpio mokytojų buvo Origenas iš Aleksandrijos, Tertulianas iš Šiaurės Afrikos. Šv. Antanas ir kiti įkūrė krikščionių monasticismą (vienuolių praktika), o Gregorijaus Švietėjo dėka Armėnija tapo pirmąja krikščioniška valstybe. Po to, kai Konstantinas Didysis prieš Milvijos tilto mūšį 312 m. atsivertė į krikščionybę, Romos imperija pagal Milano ediktą 313 m. toleravo krikščionybę, vėliau Teodosijus I krikščionybę padarė valstybine religija 380 m., o krikščionybė iškilo Bizantijos imperijoje.

Pirmajame amžiuje prasidėjusi kaip judaizmo religinis judėjimas, po trijų šimtmečių krikščionybė tapo valstybine Romos imperijos religija bei įtakingu tikėjimu už jos ribų[3]. Pasak Will Durant, krikščionybė laimėjo prieš pagonybę, nes siūlė patrauklesnę doktriną, o bažnyčios lyderiai geriau atsiliepė į žmonių poreikius nei priešininkai[5]. Nikėjos susirinkimas užbaigia laikotarpį. Po to seka Septyni pirmieji Bažnyčios susirinkimai (325787 m.).

Kitos kalbos
العربية: مسيحية مبكرة
azərbaycanca: Erkən xristianlıq
Deutsch: Alte Kirche
Bahasa Indonesia: Gereja perdana
日本語: 初代教会
한국어: 초기 기독교
Nedersaksies: Vrogge Kristendom
Nederlands: Vroege christendom
norsk nynorsk: Oldkyrkja
srpskohrvatski / српскохрватски: Rano hrišćanstvo
Simple English: Early Christianity
slovenčina: Rané kresťanstvo
српски / srpski: Рано хришћанство
Tiếng Việt: Kitô giáo sơ khai