Šu

Kitos reikšmės – Šu (reikšmės).

Senovės Egipto dievybė: Šu (šiw)
Užrašymas:
Klasė:	Gamtos dievybė
Globoja:	orą, vėją
Tėvai:	Atumas ir Jusasetė
Sutuoktinis:	Tefnut
Palikuonys:	Gebas ir Nut
Garbinimo centras:	Heliopolis

Šu (Šw, Shu, graik Sos, „tuštuma“, „šviesa“, „pakylantis“) egiptiečių mitologijoje – oro dievas, esantis tarp dangaus ir žemės. Vienas iš pirmapradžių senovės Egipto dievų, priklausantis eneados dievų grupei. Kadangi buvo oro dievas apibūdinamas kaip vėsinantis, raminantis ir taikantis.

Šu yra „sukurtasis“ dievas, nes jį sukūrė dievas Ra iš savo atodūsio masturbuodamasis Heliopolyje. Šu atsirado Atumui Ra pačiam save apvaisinus: „Aš (Atumas Ra) išspjoviau Šu, išvėmiau Tefnut“.

Šu kartu su savo seserimi ir žmona Tefnut – pirmoji iš Atumo kilusi pora. Reiškia anapusinę šviesos erdvę, gyvastį, kvėpavimą, visą kosmosą kuriančią, persmelkiančią ir atgaivinančią dvasią (iš Atumo burnos kylantį vėją), sausą orą. Iš Šu ir Tefnut kilo kita dievų pora – Gebas ir Nut.

Ikonografijoje Šu vaizduotas klūpantis ant vieno kelio vyras, apsigaubęs stručio plunksnomis ir, iškėlęs rankas, laikantis dangaus skliautą. Taip jis atskiria Dangų ir Žemę.

Šu ir Tefnut vaizduojami kaip heraldinė liūtų pora, reiškianti gyvenimo-tiesos bei amžinybės-amžinosios trukmės junginius visumos atžvilgiu.